| |
 |
| ................................................. |
| |
 |
| |
|
| |
|
| |
|
| |
| ................................................. |
| |
|
| |
|
| |
|
| |
| ................................................. |
| |
|
|
|
 |
| |
| NEMUNAS, Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas, 2017 05 |
| |
| Parengė Eglė Petreikienė |
| |
 |
Durys širdies – kodėl jos užrakintos? Savo širdies duryse visada palieku raktus tiems, kas nori užeiti!
Kretos durys #18, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
 |
Dalius Regelskis
Architektas ir menininkas Dalius Regelskis, kaip pats mėgsta prisistatyti, gimęs ir užaugęs Vilniuje, Architektų gatvėje, daugiau nei dvidešimt metų projektuoja privačius interjerus ir piešia miestų architektūrą, taip pat jis – ilgametis Vilniaus dailės akademijos lektorius, dėstantis Architektūros ir Interjero dizaino katedrose. Nuo vaikystės žavisi Vilniaus senamiesčiu, turi išsaugojęs bene pirmąjį savo grafikos darbą – medžio raižinį, kuriame tuometinį Pilies skersgatvį išraižė būdamas keturiolikos metų. Mokyklos laikais, kai „bromų“ vartai dar nebuvo rakinami, vaikinas išlandžiojo kiekvieną kiemą, žinojo aibes trumpesnių praėjimų (kaip pats sako – „shortcut’ų“), ir galėjo kirsti senamiestį skersai išilgai, neidamas pagrindinėmis gatvėmis. Grafikos meno mokėsi taip vadinamame „Konarskyne“, dabartinėje Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kurioje dėstė pats Petras Repšys. Baigęs mokyklą, D.Regelskis įstojo į Vilniaus dailės akademiją, pasirinkdamas – priešingai, nei tikėjosi tėvai – architektūros, o ne grafikos specialybę, ir persikraustė gyventi į Vilniaus senamiestį.
Daugelį vasarų architektas kartu su žmona Egle praleidžia Kretoje. Ši sala – jos architektūra, istorinis palikimas, kretiečiai ir jų kultūrinės tradicijos – tapo Daliaus įkvėpimo šaltiniu. Čia gimė įdomus jo grafikos darbų ciklas „Kretos durys“, kuriame organiškai persipina lietuvio pastebėtos ir įamžintos unikalios šios salos senamiesčių namų detalės bei graiko poeto dvieiliai, sukurti specialiai kiekvienam šio ciklo darbų, sekant Kretoje vis dar gyva mantinadžių poetine tradicija.
Pateikiame paties autoriaus pasakojimą, kaip jo gyvenime atsivėrė „Kretos durys“ ir pro jas įžengė ne tik bičiulis Manolis su žmona Marija, bet – lyg ryškios šviesos srautas – įsiliejo visos Kretos spalvos, kvapai, skoniai, vaizdai ir istorijos. |
|
| |
 |
Įsitikink, ar durys gerai užrakintos, kad apkvailintum savo tėvą, bet man palik pravertą savąjį langą!
Kretos durys #11, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
 |
Noriu vesti merginą iš Adelės, iš to gražių žmonių kaimo, viliuosi gauti alyvmedžių gojų – dovanų sutuoktuvėms!
Kretos durys #10, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
 |
Pirmąsyk mano siela pajuto prisiliečiant Dievą mūsų kaimo mažoj koplytėlėj aukštai kalnuose.
Kretos durys #12, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
| |
 |
O, vargšės durys! Pusę amžiaus niekas jūsų nevarstė, bet Dalius, jus pastebėjęs, sukūrė iš jūsų ikoną!
Kretos durys #08, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
KRETOS DURYS / ΠΟΡΤΕΣ ΤΣΗ ΚΡΗΤΗΣ
Kreta – didžiausia Graikijos sala, kurioje prieš 4-5 tūkst. metų klestėjo ypač aukštos kultūros Mino civilizacija. Tačiau ją nušlavus, kaip manoma, galingam cunamiui, saloje šeimininkavo visi, kas tik norėjo: achajai, dorėnai, romėnai, arabai, venecijiečiai, turkai... Jie pjovėsi ir valdė salą paeiliui, vieni kitus išguidami, kol galiausiai, po Balkanų karų, maždaug prieš šimtą metų, Kreta atiteko graikams.
Šią salą atradau prieš vienuolika metų, kaip eilinis turistas atvykęs su šeima poilsiauti, ir išsyk pamečiau dėl jos galvą. Nuo tada čia praleidžiame kiekvieną vasarą. Mūsų atostogos ėmė kaskart ilgėti, kol nuo dviejų savaičių ištįso iki dviejų mėnesių. Jaukūs senamiesčiai, tradicinės tavernos, sodrios spalvos, kaitri saulė, nuolat žydras dangus, viskas paskendę gėlių žieduose… O kur dar nuostabūs, draugiški žmonės, besidžiaugiantys kiekviena diena, ir, aišku, fantastiškas maistas! Kretiečių ūkininkų turgūs lūžta nuo šviežių vaisių, daržovių, jiems nereikia jokių šiltnamių – viskas čia prinokę saulėje!
Keliaudami po salą atradome savo mylimiausią vietą – Retimno miestą ir įspūdingą, tiesiog užburiantį venecijietišką senamiestį. Čia lyg savaime atsirado draugų – tiek vietinių graikų, tiek emigravusių lietuvių. Prieš penkerius metus susipažinome su graikų pora iš mažo Vederi kaimelio netoli Retimno, gaminančia unikalius baldus iš šimtamečių durų, langinių, senų lentų.
Šešiasdešimtmečiai graikai Manolis su Marija važinėja po įvairius Kretos kalnų kaimus, į savo autobusiuką krauna viską, ką tik randa išmesta, ir visa tai vežasi į savo dirbtuves, kuriose kartu su nagingais staliais derina tas senas lentas vieną prie kitos, paversdami jas vienetiniais baldais. Įspūdingos komodos, spintelės, stalai, kėdės – viskas pagaminta iš to, kas jau nebereikalinga ir atitarnavę pagal savo pirminę paskirtį. Manolis džiaugiasi ir didžiuojasi, kad šių baldų gamybai papildomai nėra nukirstas nė vienas medis – absoliučiai ekologiška! |
|
| |
| Šie baldai mane taip pakerėjo, kad tą vasarą nusipirkau jų pilną sunkvežimį... Faktiškai išpirkau viską, kas tuo metu buvo jų salone. Besirinkdamas negalėjau sustoti – kaip sakoma, apetitas augo bevalgant! Kartais pajuokauju, kad vieni iš atostogų parsiveža kokį magnetuką ant šaldytuvo, kiti – apyrankių ar auskariukų, o aš įsigijau baldų konteinerį. Parsigabenęs juos į Vilnių, dalį baldų panaudojau naujai įrengiamuose savo namuose-studijoje „petiorkų“ loftuose T.Ševčenkos gatvėje, buvusioje Vilniaus radiotechnikos gamykloje. Likusius dar galima pamatyti „Oikos“ svetainėje www.oikos.lt |
|
| |
 |
Aš atvėriau džiaugsmui duris, vilčiai – vartus, ir pakliuvau tiesiai Rojun nuo vieno vienintelio tavo žvilgsnio!
Kretos durys #16, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
 |
Jautrios širdys plaka stipriau, nes jų meilė yra tikra meilė, jų skausmas yra tikras skausmas!
Kretos durys #17, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
 |
Jaučiu kartėlį, praeidamas tavo namus – neatveri durų, ir stebiuosi savim, kaip ilgai dar kentėsiu?
Kretos durys #15, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
| |
 |
Ar tai tavo durų raudona spalva, o gal skruostų tavųjų raudonis verčia nurausti mane, kai ateinu aplankyti tavęs?
Kretos durys #07, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
Su Manoliu ir Marija taip susidraugavome, kad kitą vasarą jie mudu su žmona pakvietė į savo dukros vestuves. Tokio kvietimo Kretoje atsisakyti tiesiog neįmanoma! Vestuvės, be abejo, vyko pagal visus papročius. Anot jaunųjų, jos buvo kuklios – „tik“ 400 svečių. Galvodamas apie vestuvinę dovaną norėjau būti originalus, kažką padaryti pats. Taip gimė idėja nupiešti skirtingų Kretos senamiesčių duris, kuriomis be galo žavėjausi. Įrėminau triptiką – dovana visus pritrenkė. Jaunieji švytėjo, mat jiems tai buvo tikra staigmena – čia įprasta dovanoti tiesiog pinigus.
Nuo to laiko ėmiau fotografuoti Kretos namų duris, ir per sekančius trejus metus susikaupė gal keturių šimtų nuotraukų kolekcija. Neturėjau tikslo įamžinti visų Kretos durų, tik senąsias, venecijietiškas. Kartą papasakojau Manoliui, kad ketinu kurti grafikos darbų ciklą šia tema ir norėčiau kiekvienam piešiniui pritaikyti ką nors iš vietinės poezijos. Jis man rekomendavo porą garsių autorių knygų, tačiau knygynuose pavyko rasti tik graikiškus leidimus, be vertimo į anglų kalbą. Pasiguodžiau Manoliui, kad šios idėjos teks atsisakyti, ir jis man atsargiai pasiūlė savo poezijos. O kai perskaitė keletą dvieilių – viskas išsyk stojo į savo vietas; kaip tame sename filme: „Man Dievas atsiuntė karvelį!“
Pradžiai Manolis parašė kelias mantinades apie duris, o tada sutarėm, kad aš jam siųsiu durų eskizus elektroniniu paštu, o jis išskirtinai mano darbams kurs naujas eiles. Mantinadės – tai ne šiaip poezija, o kretietiški dvieiliai, kurių kiekvieną eilutę sudaro penkiolika skiemenų. Ši eiliavimo tradicija būdinga tik Kretai ir gyvuoja nuo XV amžiaus, kuomet salą valdė venecijiečiai. Tai unikalus būdas, kuriuo vietiniai išreiškia savo emocijas: liūdesį, džiaugsmą, viltį, troškimus, meilę, pyktį, kerštą, nostalgiją. Panašios eilės aptinkamos ir kitose Graikijos salose, tačiau esminis skirtumas yra tas, kad Kretoje ši labai sena tradicija, siekianti daugiau nei penkis šimtus metų, vis dar gyva ir šiandien, ypač kaimuose. |
|
| |
 |
Kas gi buvo tas meistras, didis medžio drožėjas, aistringas amatininkas, sukūręs šias duris Kretos saloj?
Kretos durys #02, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
 |
Durys vis dar užrakintos, tavo kėdė tuščia… Tai su kuo gi dabar aš dainuosiu, kaimyne, kiekvieną vakarą?
Kretos durys #04, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
 |
Šias žalias tavo duris, baltoji mano balandėle, stebiu kaskart prošal į kalną kildamas ar eidamas žemyn, kol dieną jas apšviečia saulė.
Kretos durys #09, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
| |
 |
Jeigu tu neatversi man savųjų durų, kai pabelsiu, manęs daugiau neregėsi, net jei plyštų širdis kaip atzūris!
Kretos durys #14, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
Taip gimė aštuoniolikos grafikos darbų ciklas. Daugiausiai durų – iš Retimno ir Chanijos (senosios Kretos sostinės) senamiesčių bei pavienės durys iš įvairių kaimelių: Margaritė, Adelė, Vederis, Prinesas, Meronas, Rustika, Plakias... Eskizų naujiems darbams buvo ir daugiau, tačiau sykį Manolis prasitarė, kad jis jaučiasi išsisėmęs šia tema, ir man tai buvo ženklas, kad gana, pakaks, nieko nereikia daryti per prievartą, viskas turi gimti natūraliai, su meile, iš širdies.
Visi šie darbai atlikti tušu ir akvarele; kiekviename jų užrašiau po miesto ar kaimo pavadinimą bei Manolio dvieilį. Tiesa, vietoje tradicinio plunksnakočio naudojau paprastas, skirtingo storio sauso medžio šakeles, kurias išsipjoviau vaikščiodamas prie Vilnelės.
Praeitų metų pavasarį parodos „Menas namams“ kuratorė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė pasiūlė man savo darbus eksponuoti „Domus galerijoje“. Ten „Kretos durys“ pirmąsyk išvydo dienos šviesą. Parodai pasibaigus kelis piešinius nuvežiau draugams į Kretą, kiti atrado naujus namus Vilniuje bei Palangoje. Kai pusės originalų neliko, ėmiau gauti prašymus atsiųsti skirtingo dydžio kopijas. Taip „Kretos durys“ ėmė keliauti po visą pasaulį.
Šią žiemą apie mano darbus netikėtai parašė vietinis dienraštis „Retimno naujienos“ („Ρεθεμνιώτικα Νέα“) . Straipsnyje sakoma, kad architektas iš Lietuvos atvyko į mūsų salą, nupiešė mūsų duris ir dabar sėkmingai jomis prekiauja. O mes, kurie čia gyvename, deja, labai ribotai vystome naujas idėjas, kaip galėtume pristatyti tuos turtus, kurių taip gausiai turime. Metų metais kalbama apie Kretos prekės ženklą, bet dėmesys sutelkiamas vien į žemės ūkio produktus ir nebūtinai tuos, kurie yra unikalūs. Lietuvio menininko darbai – pavyzdys, kad turime kur kas daugiau galimybių originaliai pristatyti Kretą pasauliui.
Daugiau apie menininką skaitykite: www.daliusart.com
|
|
| |
 |
Kretos durys #01 iš Prineso, Chanijos, Vederio ir Retimno, 2016.
Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm
|
|
|
|
 |
Sukaupiau drąsą įsikibti tavo durų rankenos, bet vis dar delsiu, stoviu drovus lyg vaikas.
Kretos durys #05, 2016. Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm |
|
|
|
 |
Kretos durys #06 iš Chanijos, Prineso, Rustikos ir Retimno, 2016.
Tušas, akvarelė, popierius, 40x70 cm
|
|
|
|
| |
|
|
